Pokalbis su 2025 metų plenero ,,Saulės pagrobimas” dalyviais

Kristina Kurilaitė

12/8/2025

Tarptautinis grafičių pleneras „Saulės pagrobimas“ Šiaulių dailės galerijos iniciatyva vyksta jau nuo 2016 metų. Per beveik dešimtmetį šis projektas ne tik nuspalvino miesto sienas, bet ir atkreipė dėmesį į tas vietas, kurios anksčiau būdavo nepastebimos (skersgatviai, bromai, garažai). Gatvės menas turi galią pakeisti mūsų požiūrį į miesto erdves ir netgi keisti mūsų kasdienybę – pavyzdžiui, kai siena su piešiniu tampa populiaria susitikimų vieta.

2025-aisiais pleneras tęsia savo tradiciją ir dovanoja šiauliečiams naujus gatvės meno kūrinius. Ką jie reiškia, kokios žinutės juose užkoduotos ir kaip sekėsi plenere dalyvavusiems menininkams – skaitykite šiame interviu.

Bet prieš neriant į pokalbį su menininkais, dalijamės trumpais jų kūrinių aprašymais:

Darius Puodžiukas „Plyšys“: statiško miesto fone išauga netikėtos masinės struktūros, kviečiančios pasinerti į šiek tiek kitokią erdvę – gyvesnę ir dinamiškesnę.

Eglė Narbutaitė „Mažais žingsneliais“: šis piešinys primena, kad kiekvienas didelis žingsnis reikalauja mažesnių žingsnelių, o jie atneša patirtį ir veda į priekį.

Tadas Vincaitis „Blyksnis“: šis kūrinys vaizduoja akimirkos momentą, tą emocijos pliūpsnį, po kurio kažkas nutiks ir pasikeis.

Teklė Ūla-Pužauskaitė „Mėlyni batai“: mėlyni batai tapo simboliu menininkės kūryboje, kai ji išgyveno didžiausius pokyčius – tapo mama. Batai – tai kelionės simbolis, ir nebūtinai tik fizinės.

Vaiva Kovieraitė-Trumpė „Perspektyva“: šis piešinys kuria erdvės iliuziją, perspektyviniai elementai nuo artimiausių taškų iki tolimesnių objektų, sukuria gylio pojūtį.

O dabar metas pokalbiui su menininkais.

Koks jūsų santykis su Šiaulių miestu? Kelintą kartą čia piešiate?

Darius Puodžiukas: Čia gimiau ir užaugau. Jau piešiu čia trečią savo piešinį. Simboliška, pirmas mano kūrinys buvo rajone, kuriame užaugau – pietiniame.

Eglė Narbutaitė: Esu šiaulietė, tai ir santykis namų. Čia jau trečias mano gatvės meno kūrinys Šiauliuose. Viduje mano išpaišytų sienų yra ir daugiau.

Tadas Vincaitis: Labai šiltas santykis. Piešiu čia jau ketvirtą kartą. Labai džiaugiuosi, kad Šiauliai pastebi mano kūrybą ir vis kviečia dalyvauti plenere.

Teklė Ūla-Pužauskaitė: Sakyčiau toks slapto kaimyno santykis. Kai slapta pasižiūri, kas čia vyksta, ir kartais pasvajoji gyventi čia. Esu iš Vilniaus, Šiauliuose lankausi antrą kartą. Pirmą kartą piešiu ant sienos, tiek šiame mieste, tiek bendrai. Bet Šiauliai mane visada žavėjo savo menine, kūrybiška bendruomene ir renginiais.

Vaiva Kovieraitė-Trumpė: Šiauliai yra miestas, kuriame aš veikiu – gyvenu, kuriu sau artimą aplinką. Iki šios vasaros pabaigos tai pirmasis mano gatvės meno kūrinys Šiaulių mieste.

Kiek jums svarbu kontekstas, kuriame piešiate? Ar prieš atvykstant piešti susipažįstate su miestu, lokacija, jos istorija ar gyventojais?

Darius: Piešinio idėją stengiuosi pritaikyti prie esamos vietos. Dažniausiai pati vieta ir padiktuoja piešinio tematiką. Nebutinai ji turi atspindėti esamą situaciją ar vietos istoriją – galbūt kaip tik papildyti kažkuo, ko tai vietai trūksta.

Eglė: Jei lokacija ir kontekstas yra svarbūs duotai temai, tuomet gilinuosi į tai. Mano temos dažniausiai būna bendražmogiškos, tinkančios bet kuriai vietai. Atvykti susipažinti su miestu ir vieta dažniausiai nėra laiko – tai padarau proceso metu.

Tadas: Dažniausiai kontekstą padiktuoja kitų, aplink esančių pastatų spalvinė gama. Mano darbai tapo šiek tiek monumentalesni, nuosaikesni, labiau abstraktūs, tad jie nėra disonuojantys su lokacija. Šiauliuose lankausi ne pirmą kartą, tad specialiai susipažinti su miestu jau nebereikėjo.

Teklė: Kadangi tai mano pati pirmoji siena, sunku atsakyti, kas yra svarbu. Buvau pakviesta iš karto su idėja pritaikyti mano ankščiau kurtą batų iliustraciją sienai, remiantis tuo, kad Šiauliuose gyvavo batų gamykla. Tad kūrinys yra tiesiogiai susijęs su Šiaulių miestu ir jo istorija. Taip pat paliktos kelios detalės prisiminimui apie sieną, kokia ji buvo ankščiau. Taip pat ir duoklė senajam grafičiui, kuris buvo ant šios sienos.

Vaiva: Šiauliai – miestas, kuriame apsigyvenau atvykusi studijuoti. Puikiai atsimenu, kad bromas, kuriame šiandien yra mano kūrinys, turėjo labai neigiamą kontekstą dėl šalia įsikūrusio baro. Ši vieta ne kartą buvo susijusi su muštynėmis, dažnai kviečiama policija. Norėjau tą įvaizdį pakeisti, siekiau šią vietą paversti pozityvesne. Taip mano gatvės meno kūrinys tapo pokyčių simboliu, suteikiančiu vietai daugiau pozityvumo.

Kaip gimė šių metų piešinio idėja? Ar greitai kilo idėja? Ar buvo lengva kurti eskizą?

Darius: Norėjosi prisitaikyti prie esamo aplinkos kolorito, papildyti esamą erdvę abstrakčia ornamentika. Eskizas buvo padarytas per kelis bandymus, ieškant labiausiai tinkančios bendros kompozicijos.

Eglė: Kartais yra tokių piešinių, kurie laukia savo sienos. Taip nutiko su šiuo – jo eskizą jau seniai turėjau. Kai jam atsirado siena, beliko tik jį išgryninti.

Tadas: Kadangi nusprendžiau, kad mano piešinys bus abstrakti kompozicija, tai eskizas gimė gan lengvai, be didelių kūrybinių kančių.

Teklė: Pagrindas kaip ir buvo, tad eskizas kūrėsi lengvai. Reikėjo tik turimą objektą pritaikyti sienos formatui. Taip pat kurdama eskizą atsižvelgiau, kad naudosiu ribotą spalvų kiekį.

Vaiva: Mano kūrinys – supaprastinta miesto architektūra: laiptai, kopėčios. Jei geriau įsižiūrėsite, jos yra kažkokios keistos. Vienos veda į niekur, kitos – išnyksta ore, trečios – iš viso neturi aiškios paskirties. Kūrinio pavadinimas „Perspektyvos“ kviečia galvoti ne tik apie tai, ką matome, bet ir iš kur žiūrime. Konstrukcijų formos ir jų išdėstymas kinta priklausomai nuo žiūrėjimo taško – primena optines iliuzijas.

Kaip sekėsi piešti? Kaip priėmė šiauliečiai? Ar pajutote praeivių dėmesį ir susidomėjimą jūsų kūrybiniu procesu?

Darius: Piešimas buvo gan intensyvus – pilnos 5 darbo dienos, nuo ryto iki vakaro. Susidomėjimo buvo, tačiau daugiau dėmesio sulaukdavau anksčiau, kai piešdavau konkrečius atpažįstamus piešinius. Šįkart, manau, žmonės nelabai suprato, kas čia bus.

Eglė Narbutaitė: Piešti sekėsi puikiai. Buvo geras oras ir turėjau pagalbos. Pavyko sutikti senus pažįstamus – čia piešimo gimtajame mieste pliusas. Šiauliečiai yra ganėtinai santūrus žmonės, tai per daug manęs niekas nekalbino, bet buvo tokių, kurie sustojo padėkoti, mat transformatorinė, ant kurios sienos paišiau buvo apaugusi šabakštynais. Šią vietą išvalius, atsiradus piešiniui žmonėms buvo smagu matyti pokyčius.

Tadas Vincaitis: Sakyčiau darbo startas buvo buksuojantis ir nervingas. Praeivių dėmesys buvo, bet labiau dėl keltuvo. Pavyzdžiui, klausia manęs, ar galėčiau jį išnomuoti. Čia labiausiai įsiminęs komentaras!

Teklė: Buvo įvairių iššūkių. Teko vietoje adaptuoti piešinį dėl sunkiai prieinamų kelių vietų, buvo sienos plytų byrėjimas aukščiausioje dalyje. Galų gale, net beveik baigus piešinį su vyro pagalba pavyko išbaigti dalis, kurių tiesiog negalėjau pasiekti. Kadangi manoji siena buvo toliau nuo centro, dėmesio daug nesulaukiau, bet atrodė, kad gyventojai džiaugėsi pagyvėjusia aplinka. Tikiuosi, kad džiaugiasi.

Vaiva: Dirbant prie sienos kasdien praeidavo gausybė žmonių: daugiausia vietiniai gyventojai, turgaus prekeiviai ir pirkėjai. Jie noriai dalijosi savo prisiminimais ir mintimis. Turėjau išskirtinę galimybę pažinti šį kvartalą iš vidaus, o piešimas ant sienos tapo natūraliu pokalbio pretekstu. Per tas keletą dienų atsirado kaimynų, kurie kvietė užsukti kavos, užsakovų, norinčių papuošti savo kiemą ar koridorių, naujų draugų, atvykėlių, kurie vaišina turguje pirktais nektarinais.

Kaip vertinate Šiaulių dailės galerijos plenerą „Saulės pagrobimas“?

Darius: Puikiai!

Eglė: Vienareikšmiškai teigiamai. Šis projektas padovanojo miestui daug gražaus gatvės meno, formavo miestiečių supratimą apie jį, neleido Šiauliams atsilikti nuo didmiesčių.

Tadas: Sveikintina iniciatyva! Gaila, kad mano gimtajame Kaune to nėra. Labai džiaugiuosi, kad Šiauliai tęsia taikomosios dailės kūrinių sklaidą mieste. Tikiu, kad „Saulės pagrobimas“ atskleis daugiau naujų žanrų, naujų menininkų. Gatvės menas (public art) tokių iniciatyvų dėka suranda savo vietą mieste. Labai aukštai vertinu šį plenerą visų Lietuvoje vykusių meno festivalių kontekste.

Teklė: Labai geras pleneras. Taip ne tik sukuriama erdvė menininkams pasireikšti, bet ir miestas puošiasi, atvyksta žmonės. Kai yra daugiau kūrinių, galima kurti turistinius žemėlapius atvykstantiems.

Vaiva: Kūrybiniai projektai už galerijos erdvių tampa socialiniais reiškiniais, kurie įtraukia bendruomenę į meninį procesą. Žiūrovui nebereikia eiti į galeriją – meno kūriniai jį sutinka gatvėje. Tokie projektai ne tik praturtina miesto erdves, bet ir mezga ryšius su bendruomene.

Ko palinkėtumėte šiauliečiams ir miesto svečiams? Kokią žinutę jie išsineš pamatę jūsų kūrinį?

Darius: Palinkėčiau įžvelgti daugiau grožio kasdienybėje!

Eglė: Nors mano piešinys yra gan tiesmukas, žmonės vis tiek matys tą, ką nori matyti. Šis kūrinys yra mano palinkėjimas nepamiršti, kad kiekvienas didelis žingsnis susideda iš mažų žingsnelių.

Tadas: Žinutė yra užkoduota kūrinio pavadinime – tai „blyksnis“. Džiaugčiausi, jei kiekvienas pamatytų savo prasmes jame. Šiauliečiams norėčiau palinkėti būti atviriems abstrakčiam menui ir išlaikyti gerą skonį!

Teklė: Linkiu nebijoti spalvų!

Vaiva: Kviečiu galvoti ne tik apie tai, ką matome, bet ir iš kur žiūrime. Skirtingas žvilgsnio kampas gali visiškai pakeisti supratimą apie erdvę, miestą, net apie save.

Ačiū už pokalbį!

Kviečiame šiauliečius ir miesto svečius gyvai aplankyti naujausius plenero kūrinius.